Ar turiu kuo tikėti?

XXI amžiuje, kai globalizacija pamažu ryja žmogaus individualybę, o materealizmas neretai aptemdo net doro ir garbingo piliečio sąmonę, kai tobulumo siekimas, tapęs pačiu svarbiausiu tikslu, priverčia vos užgimusią būtybę pajusti, kad ji tėra menkas sraigtelis beprotišku greičiu nepaliaujamai besisukančiame laiko rate, rodos, dažnam nebeįdomu gilintis į žmogaus, tos gyvenimo mašinos smulkios sudedamosios dalelės, vidinį pasaulį, asmeninius psichologinius ir dvasinius išgyvenimus. Dauguma tik numoja ranka, jiems tai beprasmis laiko gaišimas, neduodantis jokios apčiuopiamos naudos... Tik nedaugelis dar nepamiršo, kad žmogaus dvasios turtai yra nepalyginamai vertingesni už visus žmonijos turtus. Žmogaus vidus - tai svajonių, meilės, dorybių, tiesos ir tikėjimo kvintesencija. ​

Prieš važiuodama į Los Andželę pas mylimąjį, industrinio metalo grupės 3TEETH įkūrėją Alexį, kurį "išsimanifestinau" pasidarius "SATAN IS MY BOYFRIEND" marškinėlius, išsitatuiravau ant kairės rankos riešo užrašą "SATANA", tam, kad nepamirščiau, kad pati esu stipri ir nesileisčiau, kad jis mane uždominuotų. Taip Satana tapo mano antra pavarde. Bananas - mano falo simboliu ir kartu simboliu pažinimo vaisiaus, kuriuo dalinausi su kitais, edukuodama apie tamsiąją gyvenimo pusę. Šioje nuotraukoje momentas iš mano performanso Los Andžele. SHAPESHIFTING. 2018. Fotografas W.Wilmhoff.

Man besiblaškant audringoje jaunystės metu užklumpančių jausmų jūroje, tikėjimas - vilties suteikiantis švyturys. Maksimalistiniai tikslai ir siekiai, kuriuos pati sau iškeldavau, dažnai susilaukdavo ne itin didelio aplinkinių pritarimo, o tai slopino mano pasitikėjimą savimi. Kol išmokau tikėti savo jėgomis, tol lengvai pasiduodavau kitų įtakai. Galiausiai buvau priėjusi liepto galą, kai nenorint nukristi, reikia įtikinti save, kad sugebėsi grįžti atgal. Ilgai truko “savęs” susigrąžinimo procesas. 

Tikėjimas, kad pajėgsiu įgyvendinti tai, ką trokštu, formavosi lėtai, bet kantrus darbas su savimi ir pastangos davė rezultatų - dabar aš tikiu savimi. Aplinkiniai nebevaidina tokio svarbaus vaidmens mano gyvenime kaip kadais. Kuo toliau, tuo dažniau tenka atsidurti situacijose, kai pasitikėjimas savimi, tikėjimas, kad pavyks įveikti kelyje pasitaikiusias kliūtis, pasitarnauja kaip gyvybę gelbstinti ranka. Tikėjimas ištiesia ją man, kai pavargusi kovoti esu bepradedanti lyg į prarają kristi į savo liūdesį. Tikėjimas savimi - tai tvirtai suręsta mūro siena, savo šešėlyje suteikianti prieglobstį ir užuovėją, savo didybe ir neišmatuojamumu suteikianti man tvirtumo pojūtį einant šiuo slidžiu keliu, vadinamu gyvenimu.

Didysis Kanjonas. Arizonos valstijoje, JAV. 2018. Fotografas W.Wilmhoff. Jis tuo metu buvo mano vaikinas, jis - buvęs karys ir dabar budistas. Su juo ir kitu draugu, Sean M.Argo leidausi į kelionę su mašina po Ameriją, nuo Austin, Teksase iki Los Andželio, Kalifornijoje. Išleidau apie keturis šimtus dolerių tam, kad nusipirkčiau sau prabangių apdarų fotosesijom, bet nė cento nemokėjau už kelionę. Kelionė - buvo mano idėja, ir jaučiau, kad čia vyrams yra garbė, kad juos pakviečiau keliauti su manimi, todėl jie turi už viską mokėti, o man tiesiog užteks būti gražiai.

Gyvenimas - kupinas paslapčių labirintas. Diena iš dienos ieškau Ariadnės siūlo, į kurį įsikibus, surasčiau išėjimą, o kartu su juo - atsakymus į kertinius egzistencijos klausimus. Realiai suvokiu, kad mano noras visiškai niekada neišsipildys, bet, nors daugelio dalykų taip ir nesužinosiu, tikiu, kad gyvenu ne veltui. Gyvenu tam, kad bandyčiau, džiaugčiausi sužinojusi ką nors naują, kad pasidalinčiau savo patyrimu ar žiniomis, galų gale džiaugsmu su kitais. Tikiu, kad platusis pasaulis kada nors man nebeatrodys toks svetimas ir baugus, tikiu, kad gyvendama turėsiu galimybę pažinti bent dalelę jo. Manau, kad teisingas yra posakis: “Kuo labiau pažįsti, tuo gražesnis atrodo”. Atsakymų į man rūpimus klausimus ieškojimas ir pažintis su pasauliu mane keičia, ugdo mano savimonę ir praturtina dvasinį pasaulį. Atsivėrusi pasirinkimo galimybių laisvė išlaisvina mane iš kasdienybės gniaužtų, iš grėsmingų subanalėjimo spąstų, pastūmėdama skrupulingai apmąstyti kiekvieną galimą variantą. Tai taip pat pažadina atsakingumo jausmą, nes ieškojimų kely sprendžiami patys svarbiausi klausimai Vis dėl to tikiu, kad šiuo metu einu teisingu keliu ir kad ateityje retai klysiu, kad pavyks pereiti gyvenimo labirintą, o ta kelionė atneš džiaugsmo ir man, ir kitiems. ​

Pats gausiausias meilės šaltinis yra meilė. Ji - tai vienas iš gražiausių, reikšmingiausių jausmų. Tikiu, kad ji gaubia savo spinduliuojančia aura kiekvieną gyvą, tik vieniems ji švyti smarkiau, o kitiems ne taip smarkiai. Daugelis nebetiki tikros, ilgalaikės, tvirtos meilės egistavimu, nes yra kartą ar keletą ja nusivylę, bet aš tikiu. Meilė yra daugiau nei pasakytas žodis. Gyvendamas neišvengiamai su ja susiduri, nesvarbu, ar to troškai, ar nelaukei. Sunku įvardyti, kas yra meilė, bet dar sunkiau užfiksuoti jos apsireiškimo pradžią, nes meilė yra tartum vėjas - tu jos nematai, negali paliesti, apčiuopti, užuosti. Ją gebame tik pajausti. Kaip vėjas būna skirtingų rūšių, nuo švelnaus pietvakarių iki stingdančio ir pražūtingo šiaurės, taip ir meilė niekada nebūna vienokia. Ji - pats diferencijuočiausias jausmas. 

2015 m. Los Andželas. Pas savo mylimąjį, Alexį Van Ess Mincalla, namuose. Kol jis dirbo muzikos mokykloje ir repetavo su savo grupe 3TEETH, tol aš piešdavau pas jį namuose. Vos atvykus, sekančią dieną, sukomandavau jį, kad važiuojam pirkti drobių. Vos vienas kitą pamatę supratom, kad nebus čia mums laimingos pabaigos, tad nusprendžiau fokusuotis į meną ir bent padaryti parodą kol čia esu. Prieš tai buvom tik savaitę laiko kartu praleidę Berlyne. Susipažinom per internetą, susirašinėjom mėnesį, tada jis koncertavo Berlyne ir aš tą pačią dieną Berlyne turėjau parodą. Tą savaitę buvo daug aistros, greitai sugalvojom tuoktis, po mėnesio persikrausčiau į La. Neišdegė mūsų planas, kažkas tiesiog nutrūko antrą kartą susitikus. Dar bandėm kartu pabūti nors vasarą. Tada pradėjau kurti SHAPESHIFTING serijos drobes. Buvau čia viena, be draugų, be tyros meilės, atleista ką tik iš iliustratorės darbo, be pinigų, ką turėjau, tą išleidau ant drobių. Kentėjau, užrašiau ant lentos virtuvėje "Pragaro virtuvė", nuoroda į knygą "Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai." Jos siužetas toks: "Manhatano rajone, vadinamame Pragaro virtuve, klega marga imigrantų iš visos Europos minia, buriasi nuožmios gaujos ir tarpsta legendiniai nusikaltėliai. Keturiems draugams – Lorenzo, Maiklui, Džonui ir Tomiui šis rajonas – gimtieji namai. Čia jie gelbėjasi nuo namie tvyrančio skurdo, dalijasi menkais džiaugsmais ir likimo siunčiamais išbandymais. Bet vaikinai yra vaikinai, jie veržlūs ir godūs nuotykių. Kol vieną dieną paprastas pokštas baigiasi tragedija." Nuo skurdo ir aš bėgau, liūdėjau, kad esu gimus kaime, žiūrėjau televizorių ir svajojau gyventi Amerikoje, ir štai, rodės išsipildė svajonė, mylimasis iš Holivudo nupirko bilietą lėktuvo, kvietė atvykti, žadėjo vestuves, laimingą pabaigą, deja, viskas nebuvo rožėm klota. Atvirkščiai, sunkiausia gyvenimo pamoka laukė.

Meilės spindulys skyla lietaus laše ir išsiskleidžia puokšte spalvų. Vyro ir moters, gamtos, tėvų, žmonių meilė. Ji padovanoja žmonėms tikėjimą, kad jų gyvenimas yra reikšmingas, suteikia pilnatvės jausmą. Mylint apimantis dvasinis pakylėjimas pasireiškia gerumo skleidimu kitiems, pasiaukojimu, švelnumu, palankumu. Meilės išraiškos tokios pat įvairios, kaip ir ji pati, galinti reikštis net altruizmu ar filantropiškumu. Gerumo ir meilės sulaukusių žmonių akys vėl pradeda blizgėti laime, jie patiki tuo, kad gyvena ne vien tik tam, kad kentėtų, kad gyvenimas ne turi ne tik juodąją pusę.

SHAPESHIFTING performansas Los Andžele. 2018. Sun Space, Sunland. Pirmą kartą norėjau darytį jį kai buvau Los Andžele pirmą kartą, 2015. kai buvom kartu su Alexiu iš 3TEETH, tada turėjau Los Andžele parodą kartu su Raw Artists, bet tada jis mane sustabdė, sakė, kad esu "nepasiruošusi". Paklausiau ir nedariau performanso. Po to gailėjausi. Grįžau po keleto metų ir vis tiek jį padariau. Jo metu - sunaikinau vieną iš savo pagrindinių kaukių, sutrypiau ją. Taip pat performanso metu užsidegė scena nuo žvakių. Fotografas W.Wilmhoff.

Laimė, kaip ir meilė, aplanko netikėtai. Nemanau, kad norint būti laiminga, reikia būti to užsitarnavusia, nes būdami laimingi mes visada geri, bet būdami geri ne visada esame laimingi. Manau, kad kiekvienas turėtų mokytis būti laimingas, išmokti įžvelgti laimę mažuose dalykuose. Tai, ką turime (sveikatą, būstą, draugus), ilgainiui pasidaro savaime suprantama ir imame to nebevertinti. Kai mane apima liūdesys dėl to, kad kažko neturiu ar negaliu daryti, nusipirkti, kad negražiai atrodau, kažko nemoku, pagalvoju apie kitus. Apie tuos, kurie ​šiąnakt miegojo kartono dėžėje skersgatvyje, apie motinų paliktus kūdikius, kurie vargu ar sulauks kitos dienos, apie ligonius ir invalidus, kurie iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą, ir suprantu, kad mano skundai ir gerbūvio troškimas yra tokie paiki, palyginus su išvardytų žmonių, jog vėl pradedu tikėti, kad esu laiminga, kd turiu būti dėkinga gyvenimui už viską, ką turiu, ir mokėti tuo džiaugtis.

Prieš sunaikinant šią kaukę per SHAPESHIFTING performansą Los Andžele, ją intensyviai naudojau kelionės po Ameriką būdu. Suntelia, toks merginos slapyvardis, gyveno Las Vegase. Ji man sakė, kad prieš metus padarė burtą, sugalvojo norą, kad nori mano tatuiruotės. Tada ji man parašė ir aš nusijuokiau, netikėjau, kad kada nors į tokią vietą kaip Las Vegas pakliūsiu, bet juokas juokais ir atsidūriau jos namuose. Ištatuiravau jai demonės Lilith sigilę. Kartu jos kieme atlikome ritualą, "paaukojome" plastmasinį vėžlį, tam, kad duotų mums stiprybės.

Gyvenimas kartais priverčia žmones užsidaryti į kiautą, nes viena iš išlikimo sąlygų negailestingoje šiuolaikinėje visuomenėje yra savo tikrųjų jausmų slėpimas. Jei esi atviras - esi pažeidžiamas. Jei esi silpnas, nepasitiki savo jėgomis arba nesi tokios išvaizdos, kaip reikalauja visuomenės standartai - visuomenė tave atmeta, o kai kuriuos ir sunaikina, praryja kaip svetimkūnį. Žmonės nusilipdo kiautą iš dirbtinių vakarietiškų šypsenų arba, atvirkščiai, iš santūrumo, šaltumo, oficialumo ir apatijos. Jei anksčiau pažvelgęs žmogui į akis galėdavai pasakyti, kad jos nemeluoja, tai dabar taip pasielgęs tik apsigausi, nes akys nebėra sielos veidrodis, akys virto užtamsintais langais, po kuriais slepiasi išgąsdintas ir liūdnas vaikas, tikroji žmogaus prigimtis. Tikiu, kad kiekvieno žmogaus vidus yra gražus, bet, kol sugebi jį “pamatyti”, ilgai užtrunka. 

Kol buvau Los Andžele, visur ėjau kartu su savo vaikinu, savo planų neturėjau, nieko nepažinojau. Jis nusivedė kartu į įrašų kompaniją "Cleopatra Records", su kuria planavo dirbti. Aš tik sekdavau iš paskos tylėdama, mano svarbiausias darbas buvo gražiai atrodyti, jis netgi pykdavo, jei ką bandydavau pasakyti, bijojo, kad tik jo kaip nors nesukompromituočiau. Įsivariau anoreksiją, nes jis komentuodavo ką ir kiek valgau, netgi kai tik salotas valgiau, sakydavo, 'ar ne per daug čia?"

Kiekvienas gimęs savyje turi dualistinį (gėrio ir blogio) pradą ir tik nuo žmogaus, bei kai kurių aplinkos veiksnių priklauso, kuris iš jų pasireiškia žmogaus gyvenime stipriau. Aš manau, kad mes kiekvienas iš prigimties esame geri ir dori, tik reikia mokėti tai išsaugoti (todėl kartais lengviau užsidaryti į “kiautą”) ir įžvelgti tai kituose žmonėse. Tikiu, kad dar liko žmonių, kurie šypsosi savaime, o nevaidina, kad yra tokių, kurių juokas natūralus, o ne suvaidintas, ir kad užkalbinus patį niūriausią snobą sugebėčiau jam padėti atrasti savyje jėgų tikėti, kad jis yra laimingas.

Kol gyvenau Meksikoje buvau įklimpus į santykius su psichiškai nestabiliu narkomanu, muzikantu, komunistu ir religiniu fanatiku. Gyvenom jo mažam kambarėlyje ir labai pykdavomės, tad susiorganizavau sau kelionę į Niujorką, kad ištrūkti, ir ten draugų buvau pakvieta padaryti performansą per Helauvyną. Mačiau pasaulį tamsiom spalvom ir pavadinau performansą "Aš myliu ligotą ir liūdną trečią pasaulinį karą".

Sparčiu tempu į priekį žingsniuojanti visuomenė lyg srauni upė šluoja viską po savęs. Jei sumanysi plaukti prieš srovę ir nebūsi pakankamai stiprus, kad atlaikytum pasipriešinimą, pakankamai kantrus, kad pajudėtum savo pasirinkta kryptimi, galbūt tau pavyks. Visas kasdieninis chaosas, negailestinga kova dėl vietos po saule lipant kitiems per galvas daugeliui žmonių atėmė gyvenimo džiaugsmą, ir ne tik jį. Neretai šis kasdienis reiškinys iš žmonių pavagia svajonę, viltį, tikėjimą. Bet aš jo dar nepraradau. Tikėjimas yra tai, kas dar liko neatiduota pasauliui, kas giliai paslėpta manyje. 

Tikiu savimi. Taip ilgai, kol įstengsiu tai daryti, turėsiu priežastįstengtis išlikti tokia, kokia esu, kad galėčiau, sutikusi draugę, jai atsakyti, kad išsaugojau vaikystės paslaptis ir svajones, kuriomis tikėjome. Mūsų šūkis buvo, “Kad nė viena diena nepraeitų veltui”. Sunkiomis valandomis, akistatoje su savo vienatve bei rūpesčiais atsargiai ištraukiu iš atminties slėptuvės tas su juoko ašaromis pasakytas frazių nuotrupas, kurios suteikia man stiprybės kovoti su šių dienų demonais.

Montezumos pilis, Montezuma, Naujasis Meksika, JAV. Visą gyvenimą kartojau, kad aš noriu gyventi pilyje. Visi, kas su manim draugavo, jautėsi menki, nes neįgalėjo man tos pilies įpirkti. 2018. Fotografas W.Wilmhoff.

Aš drąsiai galiu sušukti pasauliui: “Taip, aš turiu kuo tikėti!”. Kol būsiu gyva, turėsiu. Jei galėčiau įpūsti gūsį oro į žmonių tikėjimo žarijas - nedvejodama taip padaryčiau. Juk svarbu kažkuo tikėti ir mokėti kantriai laukti, nes viskas ateina savo laiku. Tikėjimas - tai manoji gyvybės žvakė, šildanti mintis, verčianti nerimo ir abejonių šešėlius pasitraukti į kampus. Viską iš žmogaus gali atimti, bet tikėjimo - niekada. Manasis tikėjimas man leidžia gyventi mylint ir suteikia galimybę daryti stebuklus - padovanoti kitiems laimę.

- Eglė Tamulytė, 3b, Šakių “Žiburio” gimnazija, 2006

Štai tokį rašinėlį suraičiau tada, prieš trylika metų, būdama septyniolikos, bet, negaliu sakyt, kad buvau visad tokia pozityvi, nuotaikos bangavo ir keitės dažnai, kartais ir kelis kartus per dieną, ar net per valandą.

Tais pačiais metais parašiau ir štai tokį eilėraštį:​

2016 -12 -20

Kvaila ožka į migį rausės ir
slėpė snukį po kaldra.
Aplinkui niekas nesiklausė,
Kaip bliovė ji me-e-e-e.
Ir vėl pabudus pasiraukė ir
Jai norėjos pasikart,
bet niekas jos dangui nelaukė
Ir pažadėjo ji ištvert.
Sėdėjo ji. Žiaumojo šūdą, bukai,
Mechaniškai, lėtai. Ir nesuprato
​Ji, kodėl taip liūdna, kramsnojant
Šūdą vakarais…
Juk buvo ji kvaila ožkelė -
Visatos paslaptys ne jai. Ji
Bėginėjo kaip glušelė
Mekendama šaligatviais.

Tai taip ir svyravau visą gyvenimą, tarp tyro entuziazmo ir visiško nihilizmo. Norėjau padėti žmonėms, įkvėpti, bet ne visad susilaukdavau pozityvaus atsako. Turbūt kertinis lūžio momentas buvo įvykęs skandalas su “Moterimi ant žirgo”, kai perpiešiau Lietuvos Vytį, paverčiau jį Vyte. Tada pasirodė daug straipsnių su skambiom antraštėm, viena iš jų buvo “Raita moteris su kardu pasėjo neregėtą baimę”, parašytas 2014 metų gegužės 16d., LR korespondentės Dalios Gudavičiūtės. Po Rūtos Jankauskautės daryta nuotrauka prierašas - “Jauna menininkė E.Tamulytė - Shaltmira įsitikinusi, kad susidūrė su cenzūra.” Tuo metu po straipsniais internete susilaukiau gausybės, virš dviejų šimtų, neigiamų ir grąsinančių netgi mirtimi, komentarų. Užkabinau kažką skaudaus. O norėjau tiesiog priminti apie lygybę, jog ant žirgo gali sėdėti tiek vyras, tiek ir moteris. Šiame straipsnyje rašoma, “Per Lietuvos valstybės istoriją buvo trus šimtai herbo variantų, bet visur ant žirgo jojo vyrai. Tačiau kai menininkė pavaizdavo Vytį su jojančia moterimi, daug kas išsigando.” ​

Kai tavęs išsižada mylimasis ar šeima, tai viena, bet kai visa valstybė - tiesiog nepakeliamai skaudu. Juk tiek metų dirbau ir kūriau linkėdama gero žmonėm. O viskas atsisuko prieš mane. Tad spjoviau į tą pagalbą ir nusprendžiau, paliksiu Lietuvą. Keliausiu, kur akys veda. Kaip tas trečias brolis Jonas, laimės ieškoti. Kaip taro korta 'The Fool', kur jaunuolis su lazdele ir ant jo pririštu ubago krepšeliu žengia pirmyn ir rodos tuoj nukris nuo skardžio. Kritau daug kartų ir kilau vėl, kiekvieną kartą su naujais randais. Pradžioje, 2015 gegužę, išlėkiau į Los Andželą, nusvilau kaip reikiant meilėje, bet užtat išmokau velniškų gudrybių, kaip daryti biznį, kaip prasisukti materealiniame pasaulyje. Grįžau tada į Lietuvą trumpam, išmokau tatuiruoti ir vėl pakilau,  išlėkiau į Berlyną. 

Kai pirmą kartą atsikrausčiau į Berlyną, buvau pakviesta dirbti tattoo salone "Amor de Madre". Ten buvo surinkta spalvinga kompanija, pagrinde labai stiprios ir įdomios moterys, tarp jų ir Dascha Lightning. Kai pirmą kartą ją pamačiau iš karto pajaučiau kažkokią nenumaldomą trauką ir smalsumą. Ji buvo rusiškų šaknų, bet užaugusi Vienoje. Labai patiko kokia ji drąsi ir neieško žodžio kišenėje, gerdavo vodką su "Club Mate" visą laiką ir visad būdavo apsupta kokių pankų bernų, kurie ją desperatiškai buvo įsimylėję. Ji turėjo šuniuką, kurį visur su savim tampėsi, prancūzų buldogą, kuris šnopavo ir nežinau kodėl ji taip jį mylėjo, jis perdė ir mane tai erzino koks jis atgrasus. Vieną dieną ji man sako 'Sekmadienį mūsų vestuvės!", aš galvoju na gerai, tuokimės, nes man ji patiko labai. Mes gražiai sutarėm, viena kitą vadinom savo žmona. Ji man į darbą atnešdavo valgyti ir "jointą" susukdavo, ant jo gražiai parašydavo "Mano žmonai" ir širdučių pripiešdavo. Man buvo liūdna, kad ji visad buvo kaip vėjas, nežinodavau nei kur ji nei ką daro, tiesiog džiaugiaus kai susitikdavom ir verkdavau kai sužinodavau, kad ji kokioje landynėje vartoja narkotikus, kviesdavau pas mane atvažiuoti, humusą darysim, jogą, bet ji liksdavo su savo pankais "tūsinti" ir galiausiai pasidaviau ir išvažiavau tada į Niujorką. Prieš išvažiuojant ji pirmą kartą mane mano namuose aplankė, įrašiau visą tą vakarą ką kalbėjom, nežinojau, kad tai bus mūsų paskutinė vakarienė, dar buvo kartu mano draugas Daniel. Iš to įrašo vėliau padarėm garso takelį su Sigita Seyr, kurį naudojau savo performanso "Auksinės Žiurkės" metu, Niujorke, kai jau sužinojau, kad Dascha mirė.

Ten praleidau porą mėnesių miegodama ant draugų sofos, kol užsidirbau pakankamai, kad išsinuomuočiau sau kambarį. Dirbau 'Amor de Madre' tatoo salone visą vasarą, sudaužyta širdim, bet vis tiek, nepasidaviau, organizavau parodas ir performansus, kūriau, piešiau drobes. Ieškojau meilės ir vis nudegdavau. Sau gimtadienio proga sugalvojau pasidovanoti kelionę į Niujorką. Išskridau ten dviem savaitėm lapkričio pradžioje ir...nebegrįžau du metus. 

Greitai po mano gimtadienio, gavau žinią, Berlyne mirė mylima moteris, mano labai artima draugė, Dascha. Tuo pačiu metu buvau Niujorke, pildžiau savo svajonę, turėjau artėjantį performansą, o čia - mirtis. Tai priėmiau kaip ženklą, nėr ko grįžti atgal, neturiu dėl ko. Daschos gedėjau savo liūdesį išreikšdama per meną. Prieš performansą suvalgiau LSD, o po jo kažkokiu būdu į rankas pakliuvo dezinfekcijos skystis, kurio gurkštelėjau pati siekdama galo, bet greitai buvau sustabdyta kažkieno iš aplinkos ir pargabenta į draugų namus. Iš skausmo ėjau iš proto, slėpiausi po kaukėm, neturėjau nei namų, nei pinigų, nei noro gyventi, bet nebuvo man metas nusibaigti, kad ir kaip tos mirties ieškojau. Rodės, kad tik tamsoje ir demonų karalystėje man lemta būti, jaučiausi, lyg būčiau prakeikta. Tuo pačiu metu aktyviai studijavau visus okultinius tekstus ir mokinausi, kaip tuos demonus pažaboti. Tapau demonų valdove.

THEY GIVE BIRTH ASTRIDE OF A GRAVE, THE LIGHT GLEAMS AN INSTANT,
THEN IT'S NIGHT ONCE MORE.
SAMUEL BECKETT

Po trijų mėnesių Niujorke gavau pasiūlymą iš bendro su Dascha draugo atvykti dirbti į tattoo saloną Meksikoje. nedvejojau nė sekundės, bet kur, kad tik ne atgal. Meksikoje praleidau devynis mėnesius, tuo pačiu aplankiau ir Bogotą Kolumbijoje, kur mano ištikimi fanai surengė nėįtikėtinai puikią dviejų savaičių programą su parodomis, piešimu sienų po tiltu ir techno vakarėliais, šilkografikos dirbtuvėm ir ekskursijom, fotosesijom, interviu... Rodos, viskas, ko gali norėt, bėda tik ta, kad niekas neteikė laimės. Širdis tiek kartų sudaužyta, gimtoji šalis palikta, artima draugė mirus, nauji santykiai greitai virsdavo į nepakeliamą kančią ir rodės kad niekada nebebus laimingos pabaigos. Sekėsi menuose, sekėsi kelionėse, bet niekas neužpildė tos tuštumos viduje.

Meksikoje, ant Saulės piramidės, atlikau ritualą, pavadinau jį 'Satanic Orgy', iškviečiau demoną, kuris man atnešė daug turtų. Juos panaudojau savo tolimesnėm kelionėm. Keliavau su misija, "būti tiltu", kuris "sujungia ir sustiprina" žmones. Tikėjau, kad nešu šviesą ir meilę. Keliaudama tatuiravau žmones, kurie mylėjo mano meną, tatuiravau juos su jų pačių demonų atvaizdais. Vieni kitus atpažindavome kaip to paties likimo brolius ir seseris, tamsos vaikus, bet visi prisiekinėjom vieni kitiems tyrus jausmus, ir jautėmės, kad esam geri, nors labiausiai kas vienijo mus - tai kančia ir nusivylimas pasauliu, kuris mus "atmetė". 

Kalinkinas paprašė jam piešti, su juo dirbti. Piešiau, nusiunčiau, už dyką, nesumokėjo nieko, papostino instagrame, net nepakreditavo normaliai su pagarba, tik hashtag uždėjo Shaltmiros ir niekur daugiau to darbo nenaudojo. Nenorėjau pyktis, norėjau įsiteikti, tai sakau gerai, čia tebūnie tau dovana.

Visi mes buvome menininkai, artistai, ousider'iai, underground'as. Gyvenom atsiskyrę nuo 'mainstrymo'. Vieni kitus palaikėme ir padėjome vieni kitiems, nes nieko pasaulyje daugiau ir neturėjome, tik vieni kitus. Norėjau padėti ir išgydyti sutiktų likimo draugų skausmą, deja, negalėjau niekuo daugiau padėti, kaip tik pasikalbėti ir bandyti įtikinti, kad negalime pasiduoti, nors ir esame 'outkastai', bet esame verti būti laimingi. Deja, pati nežinojau kaip tai pasiekti. Visada buvo lengviau kitus motyvuoti ir paskatinti, o pati sau buvau didžiausias priešas. ​

Visą sieną išpiešiau naudodama MOLOTOW markerius, 2 ir 4 mm diametro. Kasdien ėjau į darbą tattoo salone INK INC Meksiko miesto centre, tatuiravau ir laisvu metu piešiau sieną. Pagrindinis moters veidas yra įkvėptas mano mirusios draugės, su kuria buvom neoficialiai susituokę, per mūsų pačių sugalvotą ceremoniją, Daschos. Ji mirė nuo narkotikų perdozavimo Berlyne, kol aš buvau Niujorke. Piešiau kaip ji bando pabėgti nuo mirties, o ją vejasi Santa Muerte, meksikietiškas mirties archetipas, kadani čia buvau tai naudojau vietinės kultūros simbolius. Daschai ant kaktos, vėl sigilė Lilith demonės, pirmosios Adomo žmonos, kuri nesutiko paklusti savo vyrui ir po juo gultis, todėl nuo jo pabėgo. Taip Dascha vaizdavau prasibraunančią per sieną, tarsi per sieną tarp Meksikos ir Amerikos, kurią Trumpas žadėjo statyti tada. Ją vejasi medijos chimeros, ekranai skelbiantys žaidimo pabaigą ir "Mirtis imidžui, tegyvuija nauja mėsa", DKMU magų grupės šūkis, su kuria tada asociavausi. Jie skelbė karą realybei ir naudojo medijas skleisti savo magiją, buvom medijos magai, naudojom Jungiančią Sigilę akseleruoti savo magiją. Kai buvau Niujorke, atsitiktinai papuoliau į protestą prie Trumpo bokšto, iš karto po rinkimų, tad vėliau pasirodė konceptualiai labai logiška atsidurti kitoje pusėje, Meksikoje, tam, kad būčiau 'tiltu', sujungčiau besiskaldantį pasaulį.

Kol dirbau tattoo salone Meksiko mieste, INK INC, su markeriais nupiešiau šią sieną. Piešinys kaip burtas, maldaujantis ateiti pabaigą šio žiauraus žaidimo, kokiu mačiau gyvenimą, šią internetu akseleruojamą iliuziją vadinamą artisto karjera. Šią vienišą mano kelionę po svetimas šalis, be ramybės, be namų, be meilės. 

'Santa Muerte was riding Media Chimera and all the screens translated salvation into the white noise. THE END! BOOM! GAME OVER! Finally, I guess. Pretty war machine. Sorry, you have no license to use this song. Neither you have data to upload your story. We made it easy and cheap to unlearn. Monetizing extension of the nervous system is a part of our brand. We give you better devices, better quality memories capturing opportunity, update it, brake it, buy new. Store your memories just for 19.99 a year. Prepare for future, get a special discount for spreading your pre-taken selfies all over your digital nerves buds. We have qualified ashes sprayers from Zanzibar. Because you are a special TED. And we talk from the PowerPoint position.
iTouched you and purchased the eternity on the Cloud. #shaltmira 
OCCULTWALLS - Antisocial Murals Festival. Part #2 - #MEXICO 🔇🚷⛔️'

Nors ir neištikimas man buvo Alexis ir jį palikau, bet vis tiek, kaip kvaila vergė vykau į Londoną, kur jis po skyrybų praėjus porai mėnesių koncertavo. Ten suorganizavau sau veiklų, kad neatrodytų, kad tik kaip durnelė iš paskos sekioju nelaimingai įsimylėjus šitą Šėtoną. Ten nufilmavom pirmą virtualios relybės, 360, ritualą - performansą, su Bonnie Baker. Jo anonsas yra čia: https://www.youtube.com/watch?v=0ZAiYACIaoM Jame dalyvavo Neo Fung, Freya Roisin Randle, Yolandi Haid. Buvo 2016. Filmavom Camden Town ir tada už miesto ribų. Vidury ne aš, bet kitas performeris su mano kauke. Aš sugalvojau, kad reikia mums padaryti iš kojų pentagramą. Aš kairėje su bananų kostiumu.

Buvau nusivylusi matydama kaip visi stengiasi būti kuo 'šustresni', mėtytis skambiais vardais, su kokiom garsiom kompanijom dirba, su kokiais garsiais žmonėm draugai yra, tad specialiai nusprendžiau, kad bendrausiu geriau su tais, su kuriais niekas nenori bendrauti. Bendrą kalbą rasdavau su visais, kas dvelkė patamsiuose, ne tik menininkais, bet ir benamiais, nusikaltėliais, prostitutėm, kaliniais, kariais, netgi tais, kurie žudė kare. 

Rodės, kad mano pačios tamsos rezervuaras toks gilus, kad visos tos nuodėmingos sielos mano kompanijoje rasdavo komfortą ir atsiverdavo, išsipasakodavo, o aš jų neteisdavau, pati papasakodavau kokį traumatišką savo gyvenimo patyrimą, taip juos nuramindama, kad esu 'tokia kaip jie'. Jaučiausi saugiai viena bastydamasi gatvėmis, nors ir kartą buvau su šautuvais užpulta ir apiplėšta Meksikoje, nors ir du žemės drebėjimus patyriau, nieko, ėjau toliau į naktį, norėjau išmatuoti, kokia gili yra ta juodoji žmonijos skylė. ​

Tuo tarpu Lietuvoje situacija keitėsi, ir mano buvės prakeiktu darbas - tapo Nacionaliniu Emancipacijos simboliu. Bet netgi tai man nedžiugino širdies. Leidau jį naudoti, priėmiau tai kaip kažkokį likimo pokštą. Kol buvau Lietuvoje - tik spjaudė į veidą, o dabar tik išvažiuok, jau ir simboliu patampi. Keliavau toliau numojus ranka, galvojau, darykit ką norit, man vis tiek, juk niekad man nebuvo svarbiausia garbė. Man visad buvo svarbiausia surasti meilę, o kol jos neradau, tol kūriau menus, keliavau, būriau ir bandžiau įkvėpti sutiktus, palengvinti jų kančią besidalindama savąja, bandžiau įtikinti magija, nes tikėjimas magija vis dėl to irgi yra tikėjimas, o tikėjimas - tai vilties turėjimas. Kalbėdama kitiems, bandžiau įtikinti ir save, neprarasti vilties. 

Kiekvienoje šalyje sukurdavau sau skirtingą kaukę. Iš Meksikos pabėgau į Miami, ten vyko Art Basel. Draugė Julia ten turėjo parodą ir pakvietė jos kambaryje, 'Satellite Art Show' kuruojamame renginyje, viesulo nusiaubtame hotelyje, padaryti performansą. Naudojau bananą kaip simbolį uždrausto pažinimo vaisiaus ir tuo pačiu falo, mano ginklo. Šio performanso metu rodžiau savo filmą 'Aš esu tiltas' ir padažius bananą į savo menstruacijų kraują - suvalgiau. 'Empty cup is easier to carry', tariau, kraujavau tada į spec.menstruacinį puodelį, ir tuo pačiu tai buvo aliuzija į Taro kortas, kur puodelis simbolizuoja emocijas. 

Po Miami keliavau į Austin, iš ten 'roadtripinau' iki Los Andželo, pakeliui aplankiau Didyjį Kanjoną ir New Mexico, Arizoną, Nevadą, Sekvojos mišką, Kabančius Sodus..duag vietų..iš Los Andželo grįžau į Lietuvą porai mėnesių išsilaižyti žaizdų ir pailsėti po audringų nuotykių. Negali sakyti, buvo tikrai daug adrenalino. Non stop veiksmas, visą laiką kūrybiniam ir koviniam rėžime. Ir tiesiog isad spausdavau gazą iki dugno, kol galiausiai save visiškai išeikvodavau. 

Kol buvau Los Andžele, per Alexį susipažinau su Adam Jones, iš grupės TOOL. Jis pamatė mano drobes ir jam labai patiko, paprašė kartu su manim nusifotografuoti ir padarė šiuos šias nuotraukas. Sakė, jam patinka pakeisti foto, kad nebūtų nuobodu. Klausė, kada pradėsiu tapyti su spalvomis, nežinojau ką atsakyti. Norėjo nusipirkti vieną drobę, bet ją jau buvau kitam Adam pardavus, jaunam menininkui, kuris sakė, kad apsiverkė iš laimės, kai gavo mano darbą. Man pasirodė, kad teisingiau parduoti tam, kuris turi kad ir mažiau pinigų, bet tyrai džiaugiasi mano kūryba. 

Atiduodavau kitiems, organizavau projektus, įtraukiau žmones, sprendžiau visų problemas, visad buvau 'available' pokalbiams, išklausyti ir patarti, nepažįstami jausdavosi patogiai kreipdamiesi į mane su savo rūpesčiais. O man nebuvo nei kada kam savo išsipasakoti ar išsilieti. Kai tada grįžau į Lietuvą, Vilniuje, Lukiškių aikštėje pamačiau iškeltą vėliavą su mano Vyte. Viskas atrodė kaip surealus filmas. Vėliava kabo, o pati čia jaučiuosi niekam nereikalinga. Nuvažiavau pas mamą ir du mėnesius gulėjau lovoje kamuojama košmarų ir nerimo priepuolių, verkiau ir gedėjau už visus tuos metus kelyje, kai nebuvo kada stoti į akistatą su savo emocijomis, nes reikėjo judėti pirmyn ir išgyventi. ​

Tada vėl bandžiau atsitiesti, įršinėjau savo albumą 'Reclaim Your Power' su Michael Cashmore ir atėjus vasarai iškeliavau vėl į Berlyną. Ten ir pragyvenau iki dabar. Spėjau aplankyti Šveicariją, ten per Art Basel sudalyvauti Cabaret Bizarre organizuotoje parodoje, parduoti drobių. Iš drobių ir gyvenu pastaraisiais metais. Bet nors ir drobes pardavinėjau ir performansus dariau, vis tiek nebuvau laiminga kol neįklimpau vėl į santykius. Tada vėl - euforija ir vėl nusivylimas. Visiškai išsekau. Kiek galima nusivilti, klausiau save. Kodėl niekada negali būti tiesiog gerai. Ir štai, gegužę, įvyko esminis lūžis. Pribrendo tiek skausmo, kad tai buvo neišvengiama. Atėjo metas, gegužės šešioliktą, pilnatis skorpiono ženkle, kai turėjau progą pakeisti visos mūsų giminės moterų karmą. Tam turėjau pasiryžti ir pakeisti savo gyvenimą. Link šios transformacijos ėjau ilgai, ją apdainavau koncerte su Michael, kai apšildėm Psychic TV, lapkričio penkioliktą, vieną dieną po mano trisdešimtojo gimtadienio. Mes kalbėjom apie "Transformation through Love and because of Love". ​

Suveikė. Suveikė mano burtai, mano intencijos. Nebenorėjau tęsti tokio gyvenimo kokį gyvenau, amžinai tamsoje, amžinai su savo demonais, būnant sau priešu, kartojant tas pačias klaidas, įsimylint tuos pačius manęs negerbiančius žmones. Užteks. Supratau, kad pasikeitimas didžiausias įvyks kai išmoksiu save mylėti ir paliksiu tą tamsą. Tai atsitiko kai rašiau savo magistro darbą, 'Pasąmonės programavimas ir socialiai asakingas menas', bet tai pavirto į autobiografiją. Rašydama, šių metų gegužę, užsidariau namuose, ir beveik nemiegojau, nevalgiau, rašiau ir rašiau, ir surašiau viską, ką dariau ir ką neteisingai dariau, ir kaip vaikystėj mano buvo ir apie tėvus, senelius, viską išliejau kol galų gale pasiekiau nušvitimą, per skausmą, per ašaras, per didžiausią darbą stojant į akistatą su savo šešėliu. Niekada nebuvo tokios intensyvios patirties gyvenime. Tada nusiskutau galvą ir supratau, kad dabar atėjo metas mirti. Mirti man tokiai, kokia buvau. Jaučiausi kaip Jana D'ark, jaučiau, kad turiu pasiaukoti. Bet tas pasiaukojimas, tai ne savo gyvybės. Tam, kad atpirkti savo kaltes, dabar man reikia padaryti kažką nesavanaudiško, o tas kažkas - tai mesti tą menininkės karjerą ir kraustytis atgal į savo gimtinę, ir daryti gerus darbus čia, pasidalinti savo istorija, atidaryti 'Gyvenimo mokyklą'. 

Taigi esu aš čia dabar, savo vaikystės kambaryje, Griškabūdyje. Atsisveikinau su šėtonu ir palikau kairiosios rankos kelią. Išmokau viską ką tik galėjau apie tamsą, apie tamsiąją žmogaus pusę. Atleidau sau už visas kaltes ir mirė mano ego, neberūpi man tik dėl savo malonumo gyventi ar kokias aferas daryti, kad tik daugiau šlovės ir pinigų būtų. Dėl to ir pradžioj cituota esė, rašyta prieš trylika metų man pasirodė tokia aktuali. Sugrįžau prie savo šaknų. Išmaišiau pasaulį ieškodama meilės, kol galiausiai surpratau, kad ta meilė yra mano viduje. Ir nebereikia man vaikytis jos, nereik ieškoti jos išorėje. 

Tarptautinis teatro debiutų festivalis TYLOS SPAUDOS KONFERENCIJA Šių metų festivalio vizualikos kūrėja – Shaltmira www.shaltmira.com – Šiam festivaliui „TYLOS!“ sukūrei plakatą „Mūzų kerštas“. Papasakok apie šį savo darbą. – Kurdama plakato koncepciją, atspirties tašką radau savo 2013 m. sukurtoje iliustracijoje MOTINOS REPTILIJOS SUGRĮŽIMAS. Veiksmas vyksta kosmose, neįvardintoje planetoje. Nusileidus dideliems juodiems rutulio formos kūnams, iš jų išlipusi moteris-reptilija yra apkabinama vaiko. Kosmosas yra mano kūrybos šaltinis, o šis piešinys ir sugrįžimo scena man asocijavosi su kasmet vykstančiu TYLOS festivaliu. Tarsi su sugrįžtančia motina, kurią apkabinti skuba jauni kūrėjai. Kosmose garso bangos negali sklisti, nes nėra oro. Kaip ištransliuoti žinutę, jei ne garsu? Tai jau yra TEATRAS. Plakate sugrįžimą vaizdžiai perteikiau personažu su išsklęstais sparnais, po kuriais prieglobstį rado visi kiti veikėjai. Daug kas centrinėje plakato figūroje įžvelgia vaginą, kas idėjiškai yra labai elementarus motinos simbolizmas. Įdomu, kad pastebėjimus, jog centrinis personažas yra būtent vagina, viešai ir asmeniškai pareiškė daugiausiai vyresnio amžiaus menininkai vyrai. Esu įsitikinusi, kad jiems tai tikrai yra vieta, kurioje ilgai nesisvečiuota ar į kurią norėtųsi sugrįžti dažniau. Bet iš tikrųjų inspiraciją pagrindinei figūrai radau Jimo Harterio surinktų iliustracijų knygoje – tai buvo neidentifikuotas bestuburis gyvūnas. Galbūt ir tiesa, kad jo vaizdinė paralelė su moterimi gana akivaizdi. Reptilijos motyvas išlieka, transformuojasi iki bazilisko, klostuotojo driežo, netgi dinozaurų, tokiu būdu tik pažymint, kad teatras, nusileidus dar kokiam vienam genialiam kultūros reformos asteroidui, gali išnykti, kaip ir patys dinozaurai.  Ir tuo pačiu nesuprasi, ko sugrįžo motinos. Ar jos grįžo globoti, ar pamokyti, ar sukritikuoti savo vaikus. Motinos meilė gali būti labai griežta, kartais net žiauri. O po visa kuo galbūt slypi ir Elektros kompleksas. Juk teatras nuo senovės yra laikomas vyrų „šventove”, tad į vidų įskridusi viena kita vagina tik sukelia susierzinimą ir sąmyšį, kaip koks į kambarį įskridęs naktinis drugys ar plaštakė. Nes vaginų turėtojų funkcija yra būti MŪZOMIS. Tupėti savo kosminiuose narveliuose ir pasirodyti tik tada, kai režisierius pamoja savo prigesusia cigarete. Lygiavertis egzistavimas toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku vis dar laikomas kažko įrodinėjimu, lindimu į akis, akių drąskymu. Visa tai vizualizavus, mes gauname MŪZŲ KERŠTĄ.  Kūrėjoms linkiu niekada nenusileisti ant žemės.  Shaltmira, 2015 m., Vilnius — with Gabu Tumsand Eglė Tamulytė at Tarptautinis teatro debiutų festivalis Tylos.

Visada ją turėjau, tik kažkaip vat gyvenimo kely buvo prigesus mano liepsna ir po tą tamsą vaikščiodama vos nepasiklydau galutinai. Bet užtat tikrai turiu daug ką papasakoti, čia vienas šimtadalis yra to, ką paminėjau. Dabar dar nesu pilnai atsigavusi po šito persilaužimo į šviesą, teko nukelti magistro gynimus į kitus metus, bet jaučiuosi daug geriau, lyg pati sau būčiau atlikus egzorcizmą. Net į bažnyčią nuėjau, sakiau, nebuvau išpažinties dvidešimt metų, buvau satanistė. Kunigas buvo taip neblogai nustebęs, bet džiaugėsi, kad atėjau. O aš atleidau ir savo tėvui, ir dievui, ir sau. Rami mano širdis dabar. Grįžau į Lietuvą, parjojau daryti gerų darbų. 
​​

Michael Cashmore išleido albumą su savo muzika ir paprašė, ar gali naudoti mano nuotraukas ant viršelio. Mano fanai pirko albumą ir stebėjosi, kodėl ten nėra mano balso. Gavosi kaip koks komercinis triukas, kad pritraukti akį. Jau suprato Michael savo klaidą ir dėl to pažadėjo, kad padės išleisti mano solo albumą, kad ištaisyti šitą klaidą.

Ne tam, kad mane atsimintų, o tam, kad suprantu, kad čia yra vienintelis ir svarbiausias gyvenimo tikslas, būti doru žmogumi ir sąžiningai dirbti, padėti kitiems ir kovoti prieš blogį skleidžiant priešingas, pozityvias, meilės kupinas idėjas. Grįžau tam, kad pradžioje padėčiau savo šeimai, kad pati galutinai išgyčiau ir sustiprėčiau ir tam, kad papasakočiau apie tai, ką išmokau. Apie tai, kaip gėris ir blogis apsireiškia pasaulyje ir tikiuosi, kad galėsiu būti naudinga tiek vietinei bendruomenei, tiek ir šaliai. Atsiprašyti noriu visų, su kuo neteisingai pasielgiau, ką įskaudinau ar įžeidžiau savo elgesiu, kai nelaimingas žmogus esi tai ir kitus nelaimingais darai. Tai dabar tikrai darysiu laimingais, nes pagaliau pasveikau nuo šito tamsaus burto. Išgydžiau savo giminės karmą. Už visas kartas atlaikiau skausmą. Tai paminėsiu savo koncertu birželio dešimtą dieną Wave Gotik Treffen, kur vėl su Michael Cashmore lipsim į sceną. Šį kartą jau abu po TRANSFORMACIJOS. 
​

Taigi, viskas yra įmanoma. 


TRANSFORMATION THROUGH LOVE AND
BECAUSE OF LOVE,
ALL IS POSSIBLE,
DON'T GIVE UP.

LOVE IS THE UNDENIABLE MIRACLE,
THE ULTIMATE TRUTH AND MYSTERY SIMULTANEOUSLY,

THE ENDLESS UNIVERSE INTO WHICH WE ULTIMATELY
AND INFINITELY SHINE.
BECOME FREE FROM THE THINGS THAT BIND US.
BECOME FREE.

O apie "Gyvenimo mokyklą" rasite čia:
https://gogetfunding.com/gyvenimomokykla/

Iki kitų susiskaitymų.

Meilė ir Šviesa,
​Eglė

Po nušvitimo savo namuose Berlyne, Wedding rajone, 2019. Mala padovanota buvusio mylimojo budisto, marškinėliai su mano pačios Shaltmiros sigile. Nusiskutau galvą, kai supratau, kad turiu atsikratyti priklausomybės nuo grožio ir nuo materealinių dalykų. Visą gyvenimą stengiausi būti kuo gražesnė, kuo "kietesnė" už kitus. O dabar supratau, kad nebenoriu būti labiau "cool" nei kiti. Kad visą gyvenimą buvo tuštybė vertinti ir save ir kitus pagal grožį. Nebenorėjau savo grožiu, makiažu ir išvaizda manipuliuoti žmonėmis, nes kai esi gražesnis tai lyg kažkaip kitaip su tavim elgiasi žmonės, ir prisibijo ir labiau patarnauja, lyg ir smagu buvo, bet tuo pačiu visad jaučiausi kaip koks egzotiškas paukštis, rodės niekas nesupranta, kas mano viduje, susižavi išore tik. Kviečia visur, nes nori pasipuikuoti su kokiu keistu charakteriu jie draugai. Daug patyriau dirbtinumo ir nusibodo jau tie komplimentai, kas iš to kad sako, kad graži, norėjau, kad verčiau apie kažką gilaus ir rimto kalbėtume, o ne vieni kitų skarmalus ir makiažus girtume. Radikaliai taip tada jaučiausi, dabar suprantu, kad įmanomas balansas. Vis dar iki jo einu ir laukia ilgas kelias.